Reikia ieškoti galimybių sumažintas senatvės pensijas sugrąžinti į prieškrizinį lygmenį

Premjeras Andrius Kubilius jau nebe pirmą kartą tampa savo žodžių įkaitu. Jis tiek daug kartų yra tvirtinęs, jog Lietuvoje krizė baigėsi (ar iš esmės baigiasi), jog dabar jau tenka realiais darbais patvirtinti savo žodžius.

Tiesą pasakius, su realiais darbais jam sekasi kur kas prasčiau, nei su žodžiais.

2010 m. Lapkričio 25 d. Seime pavyko po svarstymo patvirtinti įstatymą, kuriuo dėl sunkmečio sumažintos senatvės pensijos būtų vėl sugrąžintos į prieškrizinį lygmenį. Nors teisės akto priėmimui reikės dar vieno balsavimo, tačiau premjeras A.Kubilius netryško entuziazmu ir jau dabar labai nervingai pareikalavo iš opozicijos sugalvoti, kur rasti apie 600 mln. Lt, reikalingus prieškrizinio pensijų lygmens atstatymui.

Priminsiu, kad Konstitucinis Teismas yra priėmęs sprendimą, kuriame konstatavo, kad pensijos gali būti mažinamos tik vieneriems metams.

Todėl visiškai natūralu, kad Seimas, svarstydama bei tvirtindamas kitų metų valstybės biudžetą, iš naujo turi įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę situaciją ir spręsti, ar ji dar itin sunki, ar pajamų į valstybės biudžetą surinkimas vis dar sutrikęs.

Jei Vyriausybės vadovo Kubiliaus požiūriu Lietuva jau įveikė krizę, kas trukdo surasti tuos 600 mln. Lt, juolab, kad tai tikrai nėra didelė suma žvelgiant valstybės mastu? (Be to, niekas griežtai juk nereikalauja iškart visos sumos – suraskime bent dalį, kad žmonės patikėtų, jog valdžia neužmiršo savo įsipareigojimų, realiai suvokia kasdienio gyvenimo problemas ir yra pasirengusi jas spręsti).

O jeigu ekonominė, finansinė padėtis vis dar yra įtempta ir Vyriausybė nusprendusi siūlyti Seimui pratęsti pensijų sumažinimą, tuomet visos A.Kubiliaus kalbos apie krizės įveikimą tėra tuščias burbulas.

Gal kas tokį premjero elgesį galėtų vadinti gudria ir apdairia politika, tačiau  atrodo, jog tai labiau panašu į paprasčiausią žmonių apgaudinėjimą.